BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Trumpai apie naują pradžią

Šiandien, kai įšalusią žemę apšvietė saulė, suvokiau, kad galiu parašyti. Apie tai, kas ilgą laiką gulėjo „ant širdies“.

Taip nutiko, kad prieš du su puse metų nuatrėme palikti miestą ir atvažiuoti į kaimą. Sutvarkėme namus ir ėmėme mokytis gyvenimo be kovos. Per šį laiką daug išmokome, daug atradome. Tikriausiai didžiausias atradimas- tai žmonės, kuriuos šiuo periodu sutikome. Lina ir Mantas iš Viskoko tapo mūsų diskusijos draugais. Daug mokėme juos, daug išmokome iš jų, įsiliejome į kuriamą bendruomenės projektą, kartu jį konstravome. Ir nors šiame periode gali atrodyti taip tarsi nepradėjus gyventi bendruomenėje visa tai sustojo, tačiau iš tiesų šis bendras diskusijų kelias mus palydėjo į naują sąmoningumą.

Atradome draugystę su Aurelija ir Nerijum iš Kitokių amatų, su kuriais, nors ir matomės retai, turime galimybę pasidalinti kūrybiniais gyvenimo džiaugsmais. Jų istorija tampa įkvėpimu mums ir padrąsinimu savam atradimų kelyje.

Aš sugebėjau atmerktomis akimis pažvelgti į save ir priartėti prie to, kas esu, padedama Solveigos. Ir dabar visiems, ką sutinku, galiu pasakyti, kad ji mano mokytoja.

Mūsų namai kaime niekada nebūna tušti. Čia atvyksta seni geri draugai ir naujai atrasti, su kuriais visada gera tiesiog pabūti kartu. Toks ir buvo tas dviejų su puse metų kūrybinis periodas, kuriame daugiausiai kūrėme ryšius.

Šis dienoraštis, kuriame bandžiau sudėlioti tai, ką mudu su Tomu išgyvename, šiandien atrodo išsisėmė. Atrodo, kad papasakojau tai, kas buvo svarbu, o šiandien jį laikas įdėti į stalčių ir palikti ramiai bei tyliai pagulėti. Grįžę iš UK, mudu su Tomu pajutome, kad trokštame ieškoti savęs gyvenimo veikloje. Norime išbandyti dalykus, kurie tikriausiai kažkada vėl suguls knygos ar dienoraščio puslapiuose, o gal tiesiog širdyse.

Nesakome likite sveiki. Sakome, likite ieškojimų ir virsmų kelyje. Sėkmės.

Su meile,

kikiliai :)

Rodyk draugams

Du mėnesiai emigranto kailyje arba kaip aš pasirinkau sugrįžti namo

Praėjo truputį daugiau nei mėnuo, kaip viskas baigėsi. Ir tik dabar galiu ramiai pažvelgti atgalios ir drąsiai papasakoti, kas nutiko.

Taigi, troškimas pasimokyti ūkininkavimo paslapčių 2012 spalio pradžioje mus palydėjo į Didžiąją Britaniją. Atsidūrėme Church Farm Ardeley ( Apie šį laikotarpį jau rašiau, senesnį įrašą galima paskaityti čia). Suvokę, kad darnaus ūkininkavimo ten neišmoksime, nutarėme ieškoti kitos vietos. Ir taip rašydami laiškus iš ūkio į ūkį, atsidūrėme Bramble Farm - kalakutų ūkyje, kur tikėjomės pasimokyti paukštininkystės paslapčių ir patyrinėti kiekvieno pradedančio emigraciją dalią.

Pirma diena. Ryto penkta valanda. Dar tamsu. Pradedame pažinti aplinką, žmones, apžiūrime paukščius. Kaip ir tikėjomės, romantikos čia nedaug. Laukia sunkus darbas, kuris tikėtina atneš patirtį ir uždarbį. Įlendame į kostiumus, kurie kelia mažą šypsenėlę- baltas kombinezonas, balti guminiai batai, kepuraitė, veidą dengiantis respiratorius, guminės mėlynos pirštinės, ausinės, šalmas. Išklausome trumpą instruktažą ir žudymo mašina užkuriama. Žinau, kad mano darbas pešti kalakutų plunksnas. Stoviu. Laukiu. Iš tolimojo angaro galo mechanizuota linija lėtai slenka negyvi paukščiai. Po kelių minučių dar šiltas kalakutas jau kabo prieš mano akis. Atsargiai traukau plunksnas. Štai antras, trečias, penkiasdešimtas… Kiekvieną akimirką mąstau, kaip suvaldyti šleikštulį. Tačiau mėsą valgau, todėl nesugebėti jos sau pasiskersti atrodytų kvaila. Nugaliu save. Žudymo mašina sustoja. Pirmas etapas baigtas. Valome, persirengiame, prausiamės. Per pietų pertrauką su Tomu dalinuosi jausmais. Jam taip pat nelengva pradžia- šiandien jam teko išvalyti kalakuto vidurius. Tačiau padrasinę vienas kitą žengiame pirmyn. Žinome, jog tai naujas etapas, kurį turime praeiti.

Antra diena. Vėl keliamas tamsoje. Šiandien žudymo kambarys tylus, darbas persikelia į šaldytuvą. Laukia atrodo šilčiau nei mūsų darbo aplinkoje. Šiandien paukščius pakuojame ir krauname į lentynas. Viskas gerokai paprasčiau ir dešimt darbo valandų prabėga nepastebimai. Vakarop jau jaučiame lengvą nuovargį. Kol kas juo džiaugiamės, nes atrodo, kad ši patirtis padės sustiprėti ir fiziškai.

Trečia diena. Kolegos anglai traukia mus per dantį. Jiems atrodo juokinga mūsų psichologiniai ir fiziniai virsmai. Mes kovojame dvejodami savo tvirtumu ir stengiamės perprasti angliškąjį jumorą.

Septinta diena. Šiandien nubundame jau prašvitus. Saulė nuskaidrinusi dangų verčia šypsotis. Ilgai pusryčiaujame, vėl gulinėjame, ilgai pietaujame. Išeiginė. Pasivaikštome po ūkį, passidomime, kaip kalakutai auga. Juk kasdien stebime, kaip jie miršta, todėl sužinoti koks, jų kelias iki žudymo mašinos, tikrai įdomu.

Dešimta diena. Dirbti darosi vis sunkiau. Ilgėja darbo valandos. Didėja fizinis krūvis. Atrodo, kad pradedame kovoti su savo kūnu. Klausiame savęs, ar ištversime.

Aštuoniolikta diena. Pradedame savęs klausti, kodėl esame čia? Kam mum to reikia? Koks tai ženklas? Ką turime išmokti iš šios patirties? Dvejonės ir fiziniai skausmai nepalieka nei akimirką.

Dvidešimt penkta diena. Angliškų juokelių taip ir neperkandome. Sunku susitaikyti su melu, sklindančių iš anglų lūpų, su nepagarba, pašaipomis. Suvokiu, kad esame svetimi. Klausau, kokia didelė neapykanta jaučiame atvykėliams. Kažkodėl bandau kovoti.

Trisdešimt antra diena. Akys sunkiai atmerkiamos, rankos dreba keldamos rytinį kavos puodelį. Vėl ratas sukasi. Vėl žudymo kambarys, vėl šimtai kalakutų prarėžtomis gerklėmis. Vėl nuovargis. Po pietų kūnas pasidaro sunkus lyg tonas sveriantis akmuo. Nebeišlaikau savęs ir nualpstu.

Trisdešimt penkta diena. Atsisakome dirbti po trylika valandų. Anglų akyse liekame tinginiai. Tačiau visa, kas yra kalbama jau nebesvarbu. Dabar norime pasiekti tikslą ir įrodyti sau, kad galime nueiti iki galo. Lieka tik kova su savimi, su beprotiškais nugaros, kojų, rankų skausmais. Kiekvieną vakarą, prieš griūdami į lovą, dar pabandome vienas kitą pamasažuoti garstyčių aliejumi, kad užmigtume lengvesniu miegu.

Keturiasdešimt antra diena. Liko vos kelios dienos. Skaičiuojame valandas ir laukiame pabaigos momento. Žudymo kambaryje, kaip ir kaskart, beprotiškas mašinų triukšmas. Kad nugalėti skausmą plešiame lietuviškas dainas. Iš visos širdies.

Keturiasdešimt šešta diena. Paskutinės valandos slenka lėtai, tačiau užtikrintai. Viskas. Paskutinis paukštis. Persirengiame, nusiprausiame ir atsikemšame butelį vyno. Aš, Tomas ir mūsų draugas Juanas bei jo šuo Gandolfas, įsitaisome ramiam pašnekesiui ir džiaugsmo dalinimusi. Nors laiko požiuriu mūsų pokalbis trunka neilgai, nes kūnas tiesiog užmiega, tai yra maloniausia akimirka. Nugalėjus save su draugais džiaugtis pergale.

Keturiasdešimt šešios dienos kalakutų ūkyje, dirbant skerdykloje ir pakuojant paukščius. 20 000 įveiktų paukščių. Beveik kasdien sukilnota po 3-5 tonas svorių. Išpešta milijonai plunksnų. Tik vieną kartą įsipjauta į pirštą ir vieną kartą nualpta. Išklausyta šimtai nepagarbių replikų iš anglų lūpų. Tik trys poilsio dienos ir 456 darbo valandos. Beveik kasdieninis lietus. Neskanus maistas ir perdaug pyragaičių. Matytas melas ir apgavystės vardan pelno.

Noriu namo. Dėkoju tik dėl to, kad pagaliau aplankiau šį kraštą ir supratau, koks jis man svetimas, koks suvartotas, aklas ir svanaudis pasaulis ten egzistuoja. Ir džiaugiuosi, kad kaip ir bet kokia kelionė- tai buvo puiki pamoka.

Rodyk draugams

Church Farm Ardeley laikotarpis


Ilgai nieko nerašiau. Tylėjau. Turėjau sau atsakyti į klausimą, kodėl prišaukėme tokius įvykius, kad mudu su Tomu atsidurtume čia. Netikiu tiesiog atsitiktinumais, todėl užtrukau beveik tris savaites, kol supratau. Supratome su Tomu kartu. Turėjo taip įvykti, kad po to momento, kai kartu su Lina, Mantu, Gintu sudėliojome eksperimentinio ūkio koncepciją, galėtume įsitikinti ir užtvirtinti sau, jog einame teisingu keliu. Matyt to įrodymo sau dar reikėjo.

Atvažiavome čia pasimokyti. Skaitydami Chuch Farm internetinį puslapį (siūlome ir jums paskaityti, kad susidarytumėte įspūdį, apie ką visa tai) patikėjome, jog per keletą metų žmonėms čia pavyko sukurti save išsilaikantį, kokybišku maistu aprūpinantį bendruomenę ir vystantį socialinį verslą ūkį. Ir ką gi mes radome atvykę?

Didžiulė ferma prieš mūsų akis- apie septyniasdešimt hektarų žemės. Laisvai augančios avys, karvės, kiaulės, paukščiai- kalakutai, vištos, antys. Penki dideli šiltnamiai ir nemaži plotai daržų po atviru dangumi. Sukurta infrastruktūra- eco parduotuvė, kavinė, baras, kuriuose turėtų būti tiekiama ūkio produkcija. Ir labai daug žmonių, kurie turėtų sudaryti darnią bendruomenę.

Pirmiausia ėmėmės atidžiau apžiūrinėti gyvulius ir daržus. Tomas nemažai darbavosi, padėdamas prižiūrėti kiaules, karves, paukščius. Užkliuvo tai, kad labai daug gyvulių skerdžiama nesulaukus jų brandos laiko, kiaulės skerdžiamos vos 40-50kg svorio. Taip pat nedavė ramybės tai, kad pašaras nėra ekologiškas, o gyvuliai dažnai vakcinuojami. Dar vėliau sužinojome, kad vieninteliai paukščiai skerdžiami vietoje, pirmiausia naudojant elektros srovę, o tik paskui nuleidžiant kraują (KARTAIS TARPAS TARP ELEKTROS SROVĖS IR PEILIO PO KAKLU BŪNA NE TOKS IR TRUMPAS). Pagalvojome, kad gyvulininkystė šiame ūkyje nėra stiprioji pusė, bet vis dar buvome tikri, kad augalininkystė čia tikrai išpuoselėta, nes jau prieš atvykdami žinojome, kad klientai yra aprūpinami daržovių krepšeliais. Atvykę sužinojome, kad tokių krepšelių per savaitę suformuojama apie 150. Tačiau stebint daržus, niekaip negalėjome suprasti, kaip tokį kiekį daržovių įmanoma surinkti. Žemė atrodė labai prasta, akmeninga, kurioje augti daržovėms tikrai nepalankios sąlygos. Tręčiama tik humusu, jokie pesticidai nenaudojami, tačiau žemė alinama ir jai niekas atgal neatiduodama, todėl derliai labai maži. Vienas pavyzdys: vyriausias daržininkas prašo mūsų pagalbos visai dienai, nes reikia surinti 100kg bulvių, mums tai pasirodo labai juokinga, nes surinkti tokį kiekį rodos užtruktum kokią valandą ar pora. Tačiau, kai pradedam rinkti, paaiškėja, jog darbas tikrai sudėtingas- bulbės tokios mažos, kad Lietuvoje tokias dažniausiai paliekame vagose, net kiaulių pašarui nerinkdami. Labai daug pažaliavusių, kurias tiesiog reik išmesti. Taigi, kyla klausimas, kaip turint tokius daržus vistik pavyksta suformuoti 150 krepšelių per savaitę? Atsakymą sužinau pirmą ketvirtadienį, kuomet tenka padirbėti pakuojant krepšelius. Didžioji dalis daržovių atkeliauja iš kitų ūkių, o neturint galimybės gauti pakankamai ekologiškų daržovių, dedama BET KAS. Negaliu patikėti, kad tokia sistema veikia. Bet pasirodo, kad etinės nuostatos paminamos siekiant pelno.

Atrodo, kad mums čia tikrai ne vieta, nieko negalime išmokti, jokių žinių pasisemti. Tačiau vis dar tikimės, kad padirbėję bare ar parduotuvėlėje, sužinosime, kaip ūkis planuoja ir aprūpina maistu šias veiklos sritis. Tačiau, kad ir kaip bebūtų gaila, vienintelis šių veiklos sričių tikslas- pelnas. Parduotuvėje pardavinėjama didžiųjų eco tinklų produkcija ir vienintelė ekologija, kurią regime- tai etiketė ant gaminio- ECO.

O dabar paklauskite mūsų- kaip dėl bendruomenės, kaip ten gyvenama darnoje? Aš jums papasakosiu trumpai, nevyniodama žodžių į vatą- žmonės, atliekantys tokias stažuotes, kokias atlikome mes- tai tik pigi darbo jėga. Visi savanoriai valgo atskirai nuo ūkio šeiminkų, dažniausiai maistą, kurio galiojimas jau pasibaigė ir kurio nepavyko parduoti. Atrodo, kad darni ir besivystanti sritis- tai „Rural Care“, kur suteikiamos galimybės neįgaliems žmonėms dirbti ir jaustis reikalingais. Čia matome daug savo veiklai atsidavusių žmonių. Ir tikrai pastebime, kaip tai reikšmingai padedant neįgaliesiems. Tačiau, privalau paminėti ir tai, kad šią sritį remia valstybė. Nenoriu daryti jokių išvadų ar apibendrinimų, bet natūraliai man peršasi klausimas- ar tokia veikla pasirinkta ne dėl finansinės naudos?…

Ir pabaigai… duona, kvepianti duona…

Ūkyje yra vietinė kepykla, kur kas naktį kepama šviežia duona ir ryte patiekiama parduotuvės klientams. Organizacija čia tokia prasta, kad kasdien pasibaigus dienai kokie du trečdaliai duonas keliauja į šiukšlių dėžę, nes net ir pardavus, sunaudojus kavinėje ir bare, lieka dideli kiekiai. Toks maisto švaistymas šiurpina!

Taigi, mudu su Tomu pasimokėme, kaip vystant ūkį nereikia elgtis. Esame begalo dėkingi už tokią patirtį ir jaučiamės stipresni veikloje, kurią vystome, santykyje su žmonėmis, kurį bandome kurti.

Šiuo metu keliaujame toliau.

Ačiu, kad skyrėt laiko paskaityti ir iki kito susirašymo!

2012 ruduo, žinių paieškos Jungtinėje Karalystėje

Rodyk draugams

Mūsų ruduo

Vasara prabėgo nespėjus nei kojų apšilti. Laikas, kurį mes nutarėme paskirti tyrinėjimui ir apmąstymui, kur žengiame toliau, nenuėjo veltui. Visatai nusiuntėme trumpą žinutę- „Norime bendrauti, dalintis ir atrasti“. Ir į mūsų norą buvo atsakyta. Gavome puikių galimybių savo mintimis dalintis su besidominčiais žmonėmis, išgirdome įvairių patarimų, diskutavome ir išvystėme idėjas. Esame labai dėkingi visiems, kurie mus šią vasarą aplankė ir negailėjo laiko ilgiems pokalbiams. Begalo dėkojame Emmai ir Stephanie, kurios atvyko savanoriauti iš Australijos ir įkvėpė mums puikių minčių. Taip pat ir visiems kitiems wwooferiams (www.wwoof.lt)

Žengiame į naują etapą- socialinių ryšių kūrimą. Kodėl? Nes per du gyvenimo metus kaime suvokėme, kaip svarbu gimusiomis idėjomis dalintis, gauti atgalinį ryšį, tobulėti diskutuojant ir kurti tvarius santykius, palydėsiančius mus visus į sąmoningą ir prasmingą buvimą.

Jau kuris laikas su savo bičiuliais, bendraminčiais- Viskoko sodybėlės šeimininkais, diskutavome, kaip sukurti bendrą veiklą ir tvarius bendruomeniškus ryšius. Ir šiandien sugebėjome visas savo idėjas sudėti į bendrą koncepciją. Visus mūsų bičiulius kviečiame pažinti tai, ką darome, ir nelikti abejingiems, nes bet koks palaikymas mums be galo svarbus. Tvaraus eksperimentinio ūkio projektas čia

Šiuo metu mudu su Tomu esame Anglijoje. Atvykome čia pasimokyti, kaip vystoma socialinia atsakomybe grįsta veikla, kaip siekiama saugoti ir puoselėti žemę, kaip užtikrinamas visų veikloje dalyvaujančių narių tobulėjimas ir kaip dalinamasi žiniomis. Stengsimės jums pasakoti, ko išmokome ir kaip mums sekasi. Apie ūkį, kuriame esame, galite paskaityti čia (http://www.churchfarmardeley.co.uk/)

Iki greito susirašymo

Ieva ir Tomas!

Rodyk draugams

antri metai žemėje

Šiandien du metai, kaip mudu gyvename kaime. Daug jausmų pasikeitė, daug idėjų susigulėjo, daug sielų atradome. Gera gyventi ramiai, svajoti ir lėtai įgyvendinti troškimus. Gera niekur neskubėti ir su bičiuliais dalintis mintimis.

Ačiū visiems, kas esate su mumis kartu. Ir ačiū žemei, už ti, kad tiek daug išmokė ir moko.

Laimingi ;)

Rodyk draugams

Mūsų daržas

Šiemet nutarėme pabandyti gamtinį daržą. Jau rudenį sukloję šiaudus, visą praeitą savaitę į juos kišom įvairiausias sėklas. Idėjiškai buvom užkrėsti Viskoko sodybėlės šeiminkų. O kai pabandėm praktiškai- nuoširdžiai nudžiugom- tikras malonumas kuistis šiauduose. Lauksime derliaus!

Štai kai kas jau pradėjo dygti…  

Rodyk draugams

Gyvas aliejus įkvėpė terapijoms

Atsisakius betkokios kosmetikos ir pradėjus naudoti mūsų spaudžiamą aliejų, ėmiau domėtis ir ieškoti būdų, kaip jį panaudoti terapiniais tikslais. Taip mano lentynose atsirado krūva literatūros apie įvairiausias masažo technikas ir prisilietimo gydančias galias. Pradėjau nuo savęs ir supratau, kad paprasčiausias aliejaus įtrinimas duoda didžiulės naudos. Aliejus turi savybę skverbtis į kūną septynis centimetrus ir valyti jį. O švelnūs rankų judesiai ir lietimas tik padeda pasiekti dar didesnių rezultatų. Indijoje dar kartą įsitikinau, kad norint būti sveiku ir laimingu, reikia žvelgti į save, kaip į vienį. Tačiau atlikdama terapijas, nutariau kliautis savo intuicija, o ne tam tikra metodika. Kiekvienas žmogus yra savitas, unikalus, į kievieną reikia įsiklausyti ir tiesiog leisti savo rankoms jam padėti. Atlikdama aliejaus terapijas, aš naudoju tik šviežius aliejus ir švelniais rankų judesiais padedu jiems skverbtis į kūną.

Daugiau api terapijas, paspaudus nuorodą.

Rodyk draugams

Prisikėlimas


Žiemos pabaigą ištverti padėjo kelionė po Indiją (visi kelionės įspūdžiai bus atskleisti Jums e-pavidalu). Atsivežėm nemažai naujų patirčių ir apmąstymų. Dar kartą pakalbėjome apie savo žmogišką prigimtį, poreikius, troškimus, namų svarbą ir keliavimo šauksmą. Ir nors mus grįžusius sutiko paskutiniai žiemos pasispardymai ir žiemiškai šaltos šv.Velykos, tačiau vis tik prisikėlimas įvyko. Džiaugiamės būdami namuose, laukiame sėjos darbų ir laiko, kada įmerksime basas kojas į žolę. Spalviname namus ryškumu ir šviesa, nes tai padeda šypsotis. Uodžiame kvapus, besiskleidžiančius tūkstančiais žiedų. Ragaujame šiltą kvepiančią duoną- lietuvišką ir pagardintą kelionių skoniu. Spaudžiame aliejų ir tikime, kad jis reikalingas ne tik mums, bet ir visiems kitiems, kurie ieško. Mokomės. Ir ruošiame dirvą naujoms veikloms.

Dažnai pamąstome, kad greitai nebeliks žodžių džiaugsmui išskleisti. Mes Jus mylime…

kikiliai :*

Rodyk draugams

ruošiamės kelionei

išvargino ši šalta žiema… atrodo jau turi pasibaigti, o vis dar atakuoja savo aštriais nagais. Užspaudžia mintis ir tuomet pradedi svajoti apie lengvą brizą ir didelę vaisių lėkštę, savo pėdas smėlyje ar jūroje bei oranžines, geltonas, ryškiai žalias ir mėlynas spalvas. Mums viso šito prireikė. Pasiilgome nuotykio, atradimo džiaugsmo, nežinomybės. Atėjo laikas leistis į kelionę. Taigi klausome savo širdies. Išvykstame ir vieną mėnesį pagyvensime svetur.

Kažkada, kai buvau dar vaikas, prižadėjau sau pamatyti Indiją. Vėliau pamiršau šį pažadą, o dabar jis vėl iškilo mano galvoje. Tik jau ne kaip utopija, o kaip realybė. Vykstame su vieninteliu žinojimu- mūsų lėktuvas leidžiasi Mumbajuje. O paskui klausysime, ką sako širdys. Ir keliausime…

Tikimės grįžti su naujomis mintimis, idėjomis, kupini pasakojimų, istorijų, gyvenimų. Ir tada lauksime Jūsų, kad galėtume viskuo pasidalinti.

linkėjimai smagiai išvyjant žiemą ir iki pasimatymo pavasarį

su meile, kikiliai ;)

Rodyk draugams

Kai krinta snaigės…

Žiema nėra pats maloniausias laikas kikiliams. Lauke šalta, ūžauja vėjas, vos nubundi ir jau pradeda temti. Tačiau mes pasikuriame pečiuką namuose ir stebėdami ugnį šildomės. Tada būna gera ir ramu. Mažoji Laimutė mėgsta šėlti ir dūkti. Dabar jos gyvenime žaidimų metas. Zuzaną tai erzina, nes jos amžiuje katės jau pasiekia apmąstymų ir meditacijos periodą. Mudu su Tomu prieš pora dienų nusipirkome radiją. Labai smagus būdas pramogauti- klausyti radijo. Primena vaikystę, kai močiutė radijo imtuvo niekuomet neišjungdavo. O dar tas troškinamos vištos kvapas. Žiema- tai metas, kuomet atsidarome sau lėto maisto restoraną. Troškinti, kepti, virti ant pečiaus – neapsakomas malonumas. Šis naujas Tomo receptas sujudina visos nosies plaukelius uodžiant ir seilės užpildo burną, belaukiant momento, kuomet susėsim vakarienės prie savo gražaus medinio stalo.

Gera būti namuose, kai krinta snaigės…

su meile kikiliai :)

Rodyk draugams